Auksė

Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Pirmoji Auksės Majauskienės specialybė po konservatorijos baigimo buvo  muzikė, antroji – mama, žmona, namų židinio saugotoja. Tačiau paaugus dukrytei, Auksė susimąstė ir apie savo vietą ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje. Darbo biržoje susidomėjo slaugytojo padėjėjų kursais ir, sulaukusi savo eilės, sėkmingai juos baigė. Praktiką atliko Valakupių reabilitacijos centre, o paskui ten ir liko dirbti. Bendradarbiai greitai pastebėjo Auksės gabumus ir prikalbino mokytis kolegijoje. Taigi, netrukus ji tame pačiame centre dirbo jau slaugytoja.

 Mokantis teko atlikti praktiką tremtinių globos namuose, kur buvo nemaloniai nustebinta tenykštės darbuotojos, burbėjusios, kad ,,čia tai jau paskutinis ir labai žemas darbas“. Auksė, pasipiktinusi išdrįso paprieštarauti: ,,Padėti žmogui nėra žema. Pagaliau nei vienas, kas dabar jaučiamės karaliais, nežinome, kas mūsų laukia ateityje, ir kokios pagalbos mums patiems reikės“.  Tačiau Auksė prisimena ir žymaus neurochirurgo žodžius: ,,Kas mes, chirurgai, be jūsų, slaugytojų? Kas visą parą daro visus darbus, stebi pacientą ir veda jį link sveikimo?..“

  Dabar, dirbdama konsultacijų skyriaus procedūriniame kabinete, o savaitgaliais budėdama Valakupių reabilitacijos centre, Auksė jaučia pilnatvę, labai džiaugiasi savo profesija ir tuo, kaip pasisuko jos profesinis kelias. Tiesa, pinigine išraiška slaugytojų darbas visai nuvertintas. Auksė juokauja, kad ,,stengiesi, atiduodi visą dūšią, energiją, bet, atrodo, užsidirbi tik balus anam gyvenimui“.

 Auksės močiutė ,,smetoniniais“ laikais buvo baigusi Kauno Gailestingųjų seserų ir akušerių mokyklą, todėl Auksė tiki, kad dinastijos pašaukimas yra perduodamas iš kartos į kartą...

 Linkėjimai:

 Visoms būti sveikoms, mylėti savo darbą, mylėti pacientus, nepamiršti, kad mes – tik žmonės, todėl - nesusireikšminti.