Leonarda

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

   Leonardą Kolesnikovą visos pažįstame, kaip šaunią slaugos administratorę, mikliai sprendžiančią visokiausias darbines, organizacines problemas. Tačiau įdomu, kaip prasidėjo Leonardos kelias į slaugytojos profesiją. Jis tikrai įdomus, ir apie jį pasakoja pati Leonarda:

   ,,Niekada nesvajojau tapti slaugytoja, bet gyvenimas yra stipresnis už mūsų norus, tad teko paklusti aplinkybėms.  Nuo vaikystės patikdavo kelionės, bet tais laikais tolimus kraštus galima buvo pamatyti tik televizoriaus ekrane ar  paveiksliukuose. Todėl, kai po  medicinos felčerės specialybės baigimo Daugpilio medicinos mokykloje buvo galimybė gauti paskyrimą dirbti laivininkystėje, su entuziazmu pasinaudojau tokiu šansu ir 6 metus  sėkmingai  dirbau laivo felčerės pareigose. Darbas buvo ypatingas tuo, kad turėjau būti savarankiška nuo pirmos darbo dienos, neturėjau su kuo pasitarti, nes buvau vienintelė medikė visoje 120 asmenų įguloje, tad visada su savimi vežiojausi gal 20 vadovėlių ir konspektų. Laikai keitėsi, šalis subyrėjo. Nusprendžiau grįžti į tėviškę ir įsidarbinau gimtajame kaime medicinos punkto  felčere. Čia svarbiausios buvo pediatrijos žinios. Kaimiečiai Greitosios pagalbos kviesti buvo neįpratę, o pasibelsti į mano duris vidurnaktį buvo normalus reikalas. 

Viskas pasikeitė 1997metais, kai sužinojau, kad felčerių mūsų sveikatos sistemai nebereikia, taigi tapau slaugytoja ne savo noru... Šeimai persikėlus gyventi į Vilnių, dirbau Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje tuberkuliozės kabineto slaugytoja. Darbas buvos sunkus ir intensyvus, o atlyginimas   mažas, tad, tikėdamasi situacijos pagerėjimo, pradėjau neakivaizdžiai studijuoti universitete. Tai suteikė ne tik naujų žinių bei įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi.  Nusprendžiau dalyvauti vieno iš žymiausių privačių medicinos centrų atrankoje  į skyriaus vyr. slaugos administratorės pareigas ir nuo 2006m. pradėjau savo, kaip administratorės karjerą. Laikausi nuostatos, kad  kiekvienas turi puikiai išmanyti savo darbo specifiką, turi žinoti visas subtilybes, įžvelgti galimas problemas, numatyti sprendimo būdus. Norėdama kelti kvalifikaciją, baigiau Mykolo Romerio universiteto sveikatos įstaigų administravimo magistrantūrą. Darbas privačiame medicinos centre suteikė neįkainojamos patirties bendraujant su pacientais, sprendžiant įvairias problemas. Noriu pažymėti kad pacientų lūkesčiai,  požiūris į slaugytoją ir privačioje, ir valdiškoje įstaigoje absoliučiai toks pats: visi  tikisi dėmesio, padrąsinimo, empatijos, gero žodžio, šypsenos. Niekada to pacientams negailiu ir  to paties prašau iš savo skyriaus slaugytojų.

Slaugytojų vaidmuo ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros grandyje, mano manymu, turės pasikeisti iš esmės. Šiuo metu žmogiškieji ištekliai išnaudojami neekonomiškai, t.y. kvalifikuotos specialistės, baigusios mokslus, dirba kaip gydytojo sekretorės, pildančios įvairiausius popierius ir blankus. Nesakau kad tai yra nereikalinga, bet manau   kad ateityje tuos formalumus atliks pats gydytojas kelių kompiuterio mygtukų paspaudimu,o slaugytojos  dirbs savo tiesioginį darbą: mokys pacientus sveikos gyvensenos, teiks slaugos procedūras,  asistuos diagnostinėse  ar gydymo procedūrose ir tt. Reforma turi įvykti, nes anksčiau ar vėliau  dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos slaugytojų pritrūks.

 Slaugytojoms noriu pasakyti, kad praktinė veikla yra nuostabus tobulėjimo būdas, pasitarimas su kolega irgi duoda naudos, bet neretai jaučiame informacijos poreikį iš išorės. Raginu visas slaugytojas dalyvauti konferencijose, studijuoti (nebūtinai slaugą). Nežiūrėkime į savo gimimo datą, tai tik skaičiai, mokytis niekada ne vėlu. Galų gale tas žodis STUDENTĖ  nubrauks jums kokių 20 metų...“