Svetlana

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Kalbėdamasi su Svetlana Nevmerzinskaja, nustebau, sužinojusi, kad ji tik dešimt metų gyvena Lietuvoje. Maloni, draugiška, gerai lietuviškai kalbanti moteris tvirtina, kad ji viskuo patenkinta, net nesvajoja apie jokią emigraciją į užsienius. Ji, atvykusi iš Baltarusijos, Lietuvoje jaučiasi, kaip užsienyje.

 Svetlana nuo vaikystės žavėjosi savo mama, dirbusia ligoninėje medicinos sesele, todėl ir sau pasižadėjo tapti slaugytoja. Jos svajonės išsipildė, ir po medicinos mokyklos baigimo, 15 metų Svetlana dirbo Želudoko mieste vaikų ligų skyriuje.

  Sveta yra išsaugojusi rajono laikraštį, kuriame įdėta jos ir kolegės nuotrauka iš vaikų skyriaus.

 Atvykusi į Lietuvą, ji dirbo Sapiegos ligoninėje, o paskutinius dvejus metus slaugo ligonius VRM MC slaugos skyriuje. Jos puikus darbas jau įvertintas administracijos padėka. Svetlana pripažįsta, kad pradžioje buvo sunku, bet greitai priprato. Ji net įžvelgia panašumo su buvusiu darbu ir sako, kad jos slaugomi seneliai, kaip maži vaikai reikalauja daug bendravimo ir dėmesio. Jai patinka padėti žmogui sveikti, patinka, kai pacientas namo išeina su šypsena. 

 Svetlanos palinkėjimas kolegėms:

 ,,Sveikatos, stiprybės ir sėkmės darbe!‘‘

Viktorija

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Viktorija Sobol dar vidurinėje mokykloje, ruošdamasi vokiečių kalbos pamokai apie tai, kuo svajoja būti, pasakojo apie slaugytojos profesiją. Taigi, didelių svarstymų, kur stoti, nebuvo.  Vilniaus kolegijoje įgijusi slaugytojos specialybę, atliko praktiką visose Vilniaus ligoninėse, bet tuomet atėjo laikas šeimos kūrimui, vaikelio auginimui.

 Greitai bus metai, kaip Viktorija dirba VRM MC slaugos skyriuje. Pradžioje buvo labai sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Krūvis didelis, ypač, jei kartais tenka budėti vienai. Nemažai kolegių paliko šį darbą, nes toks sunkus ir atsakingas darbas neadekvačiai atlyginamas. Slaugos skyriaus ligoniai – labai jautri pacientų grupė, bendravimas – sudėtingas. Prie kiekvieno reikia atrasti priėjimą, įgyti pasitikėjimą. Viktorija sako, kad neįsivaizdavo, jog bus taip sunku, bet nesigaili, pasirinkusi tokį profesinį kelią.  Grįžusi namo ir radusi laisvą minutę, Viktorija pailsi,   darydama gražius rankdarbius. Ji mėgsta origamio, deimantinės mozaikos technikas. Vienas jos darbas, matomas šioje nuotraukoje, puošia slaugos skyriaus foje: 

  Viktorija linki, kad į slaugos skyrių ateitų daugiau gerų slaugytojų, tuomet pasidalintas tas didžiulis darbas būtų kokybiškesnis ir mielesnis. Ir visoms linki kuo greičiau sulaukti didesnių atlyginimų.  

Janina

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

   Šiais metais Janina Ivanova dalyvavo ypatingame susitikime: Vilniaus medicinos mokyklos baigimo keturiasdešimtmetyje. Susirinko draugiškai beveik visos 1977 metų absolventės.

 Janina prisimena, kad vaikystėje jai autoritetais buvo kaimynė medicinos seselė Marytė Auštrevičienė ir Juodšilių ambulatorijos akušerė. Jos leido mergaitei susipažinti su seselės darbu, pažaisti su švirkštais, o ir mama svajojo matyti dukrą medike.

 Po pirmo kurso atlikusi praktiką ,,Raudonojo Kryžiaus“ urologiniame skyriuje, Janina ten ir liko dirbti palatine medicinos sesele.

 Janina puikiai prisimena savo gyvenimo datas, todėl mikliai sudiktuoja, kad į VRM ligoninę ji atėjo dirbti 1981metų rugsėjo 11 dieną. Baigusi dietologijos kvalifikacijos kursus, ji dirbo dietiste, priklauso dietisčių draugijai.

 Janina prisimena darbą senajame VRM ligoninės pastate, dabartinio ligoninės pastato statybas ir įsikūrimą 1990 metais, darbą chirurginiame skyriuje. Panaikinus chirurginį skyrių, ir jo vietoje įkūrus reabilitacijos skyrių, Janina liko čia dirbti. 

 Per daugelį metų  patirta visko: ir džiaugsmo, ir nuoskaudų. Janinai ypatingai malonus jausmas būdavo , kai į ligoninę paguldytas silpnas ligonis, išeidavo savo kojomis, atsigavęs, pasveikęs.

   Janina sako, kad mediko profesija yra išskirtinė, nes mokytis, tobulintis reikia visą gyvenimą, darbas su žmonėmis, jautriausiais jo gyvenimo laikotarpiais, reikalauja daug kantrybės. Profesija turėtų būti garbinga ir pilna dėkingumo, bet dažnai taip nėra.  Todėl Janina linki, kad jaunosios kolegės sulauktų geresnių šiai specialybei laikų, o vyresnės kolegės būtų jaunųjų gerbiamos. Ir svarbiausia – visoms SVEIKATOS ir IŠTVERMĖS!