Lydėdami gęstančią žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Šias Poeto eiles skiriame Ligitai Šarkaitei, kuri ryžosi drąsiai laimės ieškoti kitose šalyse.
Gero skrydžio, lengvos laimės, sėkmės, LIGITA!
Rašyk laiškus. :) Internetas, tikimės, Tave pasieks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą