Ar slaugytojoms reikalingas aukštasis mokslas

  Klausimas tarsi nediskutuotinas, nes aukštosios slaugos studijos jau egzistuoja, jau yra baigusių tokias studijas, jau yra net mokslinį laipsnį įgijusių slaugytojų. Seniai žinome, kad mokslo ant kupros nereiks nešioti. Daug metų dirbančioms slaugytojoms, turinčioms stiprius praktikos įgūdžius atrodo, kad gal nebūtina, kaip gydytojams, gilintis į sudėtingiausius medicinos mokslo aspektus. Skaitant kai kuriuos verstinius slaugos vadovėlius arba slaugos daktarės mokslinius straipsnius dažnai galvojasi, kodėl apie labai gyvenimiškus dalykus reikia kalbėti kuo sudėtingiau, pasitelkiant tarptautinius žodžius ir naujadarus. Ar dėl to, kad atrodytume protingesnės? Nekalbant jau apie tai, kad sudėtingus gydytojų vartojamus medicininius terminus dažnokai tenka suglumusiems pacientams išversti į žmonių kalbą...

      

Liuda, aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijusi 2004-2006 metais, prisimena, kad buvo labai sunku suderinti darbą su studijomis, įsisavinti didžiulį kiekį medžiagos, rašyti kursinius darbus, kai dar nebuvo gerai įvaldžiusi kompiuterinio raštingumo. Dabar, jai darbe naudoti tos masės teorinių žinių netenka, o įgytas diplomas jokio finansinio pranašumo irgi neprideda.

  

Jovita išlyginamosiose studijose mokėsi su džiaugsmu. Teko studijuoti nemažai naujų dalykų, tame tarpe ir kompiuterinio raštingumo. O, kai darbas yra mėgstamas, tai mokytis tampa įdomu ir nesunku. Išlyginamosiose studijose labai pasijuto, kaip sparčiai medicinos ir slaugos mokslas pažengė į priekį. Atsiranda nauji darbo metodai ir teorijos, todėl reikia susiformuoti gilų bazinį žinojimą, mokytis didžiulį kiekį žinių taikyti darbe.

Svetlanai studijos suteikė daug daugiau profesinio pasitikėjimo, leido naujai suvokti slaugos svarbą bendrame komandiniame darbe. Įgytos žinios leidžia laisviau jas reikšti pacientų, šiais laikais dažnai labai išprususių, aplinkoje.

  

Edita mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Medicinos akademijos antrame kurse bendrosios praktikos slaugytojos specialybės. Ji pasakoja:

 ,, Gydytojas gydo, o slaugytojas rūpinasi ligoniu. Dažnai tai reiškia, jog reikia stiprinti ligonius, kurie sužaloti tiek emociškai, tiek fiziškai.  Slaugos specialistui  reikia turėti daug šiam darbui tinkančių savybių.  Būtina sugebėti pajusti tą skausmą ir sielvartą, kurį jaučia ligonis, bei trokšti jam padėti. Reikia gerumo ir didelės kantrybės, lankstumo ir  tolerantiškumo.  Privalai būti pakanti ir užjaučianti.  Geras slaugytojas turi būti stropus, atidus ir labai profesionalus. Jei slaugytojas nėra pasiaukojantis,  turi savanaudiškumo bruožų arba įsižeidžia, kai kas nors iš aukštesnio medicinos personalo duoda patarimą — jis bus nenaudingas nei ligoniams, nei kolegoms.  Slaugymo darbas — tai ir daugybė sunkumų. Čia negali būti klaidų. Tiek duodamas vaistus, tiek imdamas kraują, leisdamas vaistus į veną ar paprasčiausiai perveždamas ligonį slaugytojas turi būti nepaprastai atidus ir labai kvalifikuotas.

Slaugytoja turi būti drąsi.  Ji pagal įstatymą atsakinga už tai, kokius vaistus duoda arba kokią atlieka procedūrą, bei už galimą žalą. Ji privalo sugebėti atsisakyti vykdyti gydytojo nurodymus, jeigu iš savo patirties jaučia arba yra įsitikinusi, kad šie neteisingi. Slauga nebėra tokia, kokia buvo Florenc Naitingeil laikais arba kad ir prieš 50 metų. Sparčiai kinta technologijos, medicinos, slaugos srityse – taip pat.   Slaugytojams reikia vis daugiau profesinių žinių. Be to, slaugytojui gali tekti priimti skubius sprendimus ir nedelsiant imtis veiksmų. Todėl būtinas noras mokytis ir sugebėjimas perprasti studijuojamą dalyką. Atsiranda slaugos lyderės specialybės, išmaniosios slaugos praktikos specialybė.

Manau pabaigusi šias studijas, galėsiu toliau studijuoti, plėsti savo akiratį ir tobulėti profesinėje srityje. Šiuo metu darbas man  suteikia savirealizaciją, augimą tiek profesinėje tiek asmeninėje srityje.“

 Taigi, tobulinkimės visą gyvenimą, kas turi tvirtybės ir noro, studijuokime aukštosiose studijose, mąstykime aukštesnėmis kategorijomis, plėskime savo veiklos kompetencijų ribas, tačiau nepamirškime žmonių kalbos, nepraraskime paprastumo ir artumo pacientams.

Kelionė į Gelgaudiškį

 Lietingas šeštadienio rytas neišgąsdino dviejų dešimčių slaugytojų, išsiruošusių į LSSO Vilniaus skyriaus Direktorės Ramutės Tolvaišienės organizuotą ekskursiją. 

  Ramutė pasidžiaugė, kad susirinko būrys slaugytojų iš įvairių įstaigų, kad tai – puiki proga pabendrauti, pažinti vienoms kitas. Mus jungia ta pati specialybė, o jei mes ją rinkomės, vadinasi mes – panašios, turime tokių pačių savybių: empatijos jausmą, sugebėjimą užjausti, norėjimą ir mokėjimą bendrauti. Smagu pabūti tarp bendraminčių, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Gerai būtų, kad tokių galimybių būtų daugiau ir dažniau. Tačiau šių dienų medikų problematikos viešinimo kontekste mūsų kelionė skirta ne problemų sprendimui, o poilsiui, gerai nuotaikai ir turiningam laisvalaikio praleidimui.

  Nors iškyla – tai proga atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, bet kelią iki Kauno moterys vis dalinosi darbinėmis problemomis, ypatumais įvairiose įstaigose, slaugytojų darbo nepakankamu vertinimu komandoje. Linksmosios ukmergiškės juokavo, kad jos nedirbtų už tokį atlygį, kokį mes gauname Medicinos centre. Ukmergėje LSSO labai aktyvios,  glaudžiai ir solidariai bendradarbiauja su gydytojų organizacija, taigi vienybė, pareigų pasidalinimas duoda puikius rezultatus.

  Taip pasiekėme Kauną, susipažinome su šauniu gidu Tautvydu, kuris pasirodė esąs tikras zanavykas. Jis puikiai organizavo kelionę, gražia zanavykų tarme įdomiai pasakojo apie zanavykų kraštą, kurio centras – Šakiai.

    Gelgaudiškio dvaro ponia mums  atskleidė didžiausias dvaro autentikos paslaptis.

    Secesinio stiliaus dvaro erdvėse jautėme labai jaukią atmosferą,  o šokių salėje mielai sušokome ,,Olgos polką“.

   Pakilę į apžvalgos bokštelį, grožėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu, džiaugėmės maloniu oru.

   Plokščiuose stebėjomės gamtos stebuklais, likusiais po ledynų tirpimo, ir kaip žmonės juos pritaiko.

  Ypač paslaptinga pasirodė Vaiguvos upė – gatvė, vedanti į tarp aukštų šlaitų įsikūrusį kaimelį.

  Žvalgantis nuo Sudargo piliakalnių visoms užėmė žadą nuo Nemuno vingių ir krantų reljefo grožio, nuo svaigių tolių:

 Zyplių dvaro Kuchmistrų virtuvėje labai vaišingai mus priėmė turtinga zanavykų šeimininkė, privalgydino, pagirdė ir daug visko pripasakojo.  Įdarytą kopūsto galvą dauguma mūsų valgė pirmą kartą.

  Įdomi ir linksma diena tikrai suteikė jėgų tolimesniems darbams ir rūpesčiams įveikti.  Ačiū ačiū ačiū organizatorėms Ramutei ir Virginijai. Ir geriausios kloties kolegėms, su kuriomis jaukiai praleidome laiką!