Spalio 1 – Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Ta proga tęsiame jau pradėtą temą apie
senatvę.
Seniau senatvė buvo
labiau gerbiama, o šiuo metu klestintis jaunystės kultas pagyvenusių žmonių
problemas numenkina, nors visuomenėje jų vis daugėja. Pagyvenusių žmonių dienos proga norėtųsi
sureikšminti požiūrį į seną žmogų, į pagarbą, į pagalbą.
Svarbu akcentuoti, kad gyvenimo kokybės siekinys šiame
amžiuje ypač jautrus dėl sveikatos, psichologinių, psichosocialinių pokyčių
sename amžiuje. Slaugytoja dažnai tampa
vienu svarbiausių specialistų, bendraujančių su tokiu žmogumi, nes vis dar
trūksta socialinių darbuotojų, kurie rūpintųsi
pagyvenusių žmonių poreikiais, užtikrinančiais deramą seno žmogaus vietą
visuomenėje.
Slaugytojoms svarbu
žinoti vyresnio amžiaus žmonių organizmo pokyčius, kad būtų užtikrinta efektyvi
slauga, nes jos poreikis vis didėja.
Pagyvenusiems žmonėms vyksta kardiovaskulinės, kvėpavimo, virškinimo, urogenitalinės,
judėjimo sistemų, odos anatominiai ir fiziologiniai pokyčiai, kurie sumažina
žmogaus gebėjimus savarankiškai gyventi ir gerai jaustis. Medikamentų vartojimas irgi turi tam tikrų
įtakų, kurias turi pastebėti slaugytojas ir padėti jas suvaldyti. Didžiulį pokytį
senų žmonių gyvenime daro demencijos. Tai apsunkina ne tik žmogaus buitį ir
būtį, bet ir mažina jo savigarbą ir kitų pagarbą. Todėl teikiant paslaugas seniems žmonėms
tampa labai jautri riba tarp asmeninės autonomijos ir slaugos veiksmų
integralumo. Profesionali slaugytoja geba įvertinti atitinkamus faktus ir,
pasitelkiant teisines ir profesinės etikos žinias, prisiimti atsakomybę už
asmeninius veiksmus.
Apibūdinant
pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės sudedamąsias dalis dažniausiai įvardijama
turiningas, ramus ir pakankamai materialiai aprūpintas gyvenimas,
nepriklausomybė, sveikata,
savirealizacija ir pagarbi profesionali globa. Mes, slaugytojos, siekiame gyvenimo kokybės,
kaip tikslo ir norime priminti visiems ir sau: juk visi pasensime.
