Domintis mūsų įstaigos slaugytojų darbu su labai sunkiais, nejudriais, demenciškais ligoniais teko paskaityti apie kitų slaugytojų patirtį . Viena slaugytoja, dirbusi panašų darbą Norvegijoje, pasakojo, kad ji slaugo du gulinčius ligonius, ir visada yra darbo. Slaugytoja iš Kauno mano, kad, dirbant tokį darbą, svarbu nekaupti blogų emocijų, o kaip to išmokti, kiekvienam tenka rasti savo metodą. Ji tiki, kad kada nors bus galimybė atsipalaiduoti tiesiog darbe, užsukus į relaksacinius kambarius, kaip yra daugelyje užsienio šalių.
Ta proga pasigilinau į slaugos darbuotojų ,,perdegimo" sindromą.
Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Pacientų informaciniai, emociniai, psichologiniai ir net dvasiniai poreikiai tampa medikams dideliu psichoemociniu krūviu. Priklausomai nuo asmenybinių faktorių ir organizacinių darbo aplinkybių gali atsirasti prielaida „perdegimo“ sindromui.
Profesinio perdegimo sindromą paskutiniuoju laiku tyrinėja įvairių šalių mokslininkai, todėl jau yra pastebėta, kad slaugytojos, dirbančios su nepagydomais, onkologiniais, mirštančiais ligoniais patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Jo atsiradimą įtakoja stresoriai:
1. Dėl sunkiai sergančių pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai, depresija. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės, bet kartais išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį, o po to kaltės jausmą ir savigraužą. Ilgalaikė ligonio slauga didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Didžiausia dilema tampa – kaip išlaikyti balansą santykiuose su pacientu.
2. Emocinę įtampą kelia reikiamos įrangos ar preparatų, reikalingų kokybiškam ir sėkmingam darbo atlikimui, stygius, intervencijos ,kurių poveikis turi nemalonių šalutinių reiškinių ar didelė mirties tikimybė.
3. Šiuolaikiniai slaugytojai turi pastoviai sekti didžiulį informacijos srautą, greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje. Didelis tempas ir darbo krūvis neleidžia medikui pajusti savo darbo teikiamo malonumo.
4. Dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą. Medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga.
5. Įtampą kelia intensyvus bendravimas su įvairiais žmonėmis, tame tarpe negatyviai nusiteikusiais, skundai ir pretenzijos, nepakankamas darbo užmokesčio lygis, darbo vietos būklė, susidūrimas su nenuspėjamomis aplinkybėmis, karjeros galimybių nebuvimas, priverstinis bendravimas su dideliu kiekiu žmonių, laiko ir priemonių trūkumas gerinti savo sveikatą.
,, Perdegimo" sindromo išsivystymas priklauso ir nuo asmeninių savybių: ištvermės, sunkumų įveikimo įgūdžių, savivertės, darbo patirties, amžiaus.
Organizaciniai faktoriai taip pat turi reikšmės. Didelis darbo krūvis, viršvalandžiai, reikalavimų ir galimybių neatitikimas didina riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis), kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas, dalykinis formalizuotas bendravimas su pacientais mažina tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą, tuo tarpu artimas, betarpiškas ir pernelyg dažnas kontaktas su pacientais ir jų emocinėmis problemomis – didina riziką.
Profesinio „perdegimo“ simptomai - tai nuolatinis nuovargis, emocinis ir fizinis išsekimas, sumažėjęs domėjimasis naujais dalykais, nemiga, mieguistumas, daugybė somatinių neigiamų pokyčių, nerimas, irzlumas, nerviniai ,,priepuoliai, negatyvios nuostatos, jausmas, kad darbą vis sunkiau atlikti ir pan.
Pasekmės asmeniniu lygiu, pasireiškia priklausomybių didėjimu, psichosomatinių ligų, depresijos vystymusi.
Profesiniu lygiu mažėja veiklos produktyvumas, todėl didėja klaidų tikimybė.
Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis – slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą
„Perdegimo“ sindromo prevencija:
Pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu – slaugytojų rūpinimasis savimi. Svarbu palaikyti gerą fizinę formą, teisingą darbo-poilsio balansą, turėti mėgstamą veiklą, nesusijusią su darbu. Rekomenduotina užsiimti savistaba, ugdyti humoro jausmą, filosofinį požiūrį į gyvenimą, dvasingumą. Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas – tai psichohigienos esmė.
Darbo aplinkoje svarbu savitarpio parama, keitimasis informacija su kolegomis, darbo rutinos įvairinimas ir veiklos organizavimas efektyviau. Kvalifikacijos kėlimo seminarai streso valdymo temomis padeda nepasimesti kritinių situacijų metu. Darbo metu teigiamai veikia porą kartų išeiti į gryną orą 5-10 min., citrusų kvapas ar jų sulčių stiklinė, nedidelės pertraukos, atsipalaidavimo pratimai.
Organizaciniu lygiu, visų pirma būtina paminėti psichologiškai sveikos ir palaikančios darbo aplinkos kūrimą. Yra skiriami 6 sveikos darbo aplinkos komponentai: tinkamą kvalifikaciją turinčios slaugytojos, reikšmingas ir savalaikis skatinimas, bendradarbiavimu paremti santykiai, efektyvi komunikacija, efektyvus sprendimų priėmimas ir autentiškas lyderiavimas. Taip pat svarbu stengtis optimizuoti darbo krūvį ir trukmę skyriuje, ypatingą dėmesį skiriant naujiems darbuotojams ir atsižvelgiant į individualius slaugytojų ypatumus.
