Asta

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Asta Maciulevičiūtė – daugiametė LSSO narė, būdavo renkama į VRM poliklinikos grupės aktyvą, visada buvo lojali organizacijos veiklos kryptims.

  Asta medikų darbu žavėjosi nuo vaikystės, lankydamasi pas savo puikią pediatrę gydytoją Gilytę, matydama baltas, kaip gulbes medicinos seseles. Todėl be ilgų svarstymų ji įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą, ir niekada to nepasigailėjo. Po 34 darbo metų Asta jaučia slaugytojos darbe radusi savąjį pašaukimą. VRM poliklinikoje darbai vijo darbus įvairiuose poliklinikos skyriuose.

   Kolektyvo šventės primindavo pralekiančius metus:

   Dabar Asta dirba apylinkės bendrosios praktikos slaugytoja ir džiaugiasi, galėdama savo pacientų labui atiduoti profesionalumą ir šilumą. 

    Asta prisimena, kaip per 25 metus pasikeitė slaugytojų darbo priemonės. Malonu nebesijausti kaip ,,akmens amžiuje“, ir pacientus namie aplankyti su geru kardiografu, vienkartiniais švirkštais.

 ,,Tačiau,- sako Asta – slaugytojų darbas vis dar lieka tas paskutinis sąstato vagonas, kuriam pritrūksta valstybės dėmesio. Lieka laukti, tikėtis ir džiaugtis pacientų nuoširdžiomis šypsenomis. Norėtųsi, kad darbinėje aplinkoje būtų galima tobulinti slaugos žinias ir įgūdžius. Norėtųsi, kad būtų galimybė pabendrauti su kitų šalių slaugytojomis.

 Kiekviena mūsų atėjome į šį darbą skirtingais keliais. Tačiau yra bendražmogiškos ir Dievo duotos savybės, kurių dėka mes esame atjaučiančios, paslaugios, atidžios. Svarbu nepasiduoti emocijoms ir profesionaliai atlikti savo misiją darbe.