Mirena

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

 ,,Aš – slaugytoja, pasižadėjusi savo žinias, šilumą, nuoširdumą skirti visuomenės sveikatai, ir niekada nesu pagalvojusi, kad gal reikėjo pasirinkti kitą profesiją, nors per trisdešimt metų buvo visko: ir džiaugsmo, ir nuovargio“ – sako fizioterapijos skyriaus slaugytoja Mirena Kairienė. Ji džiaugiasi, kad savo darbe sutiko įvairių, įdomių pacientų ir daug puikių kolegių.

  Miros darbas reikalauja daugybės visokių sričių žinių, todėl net po daug darbo metų, ji mano, kad tobulėti reikia kasdien, išmanyti žmogaus anatomiją, fiziologiją, įvairių veiksnių poveikį į žmogaus organizmą, aparatūros subtilybes. Ji sako, kad svarbiausia jos darbe – dėmesys, rūpestingumas. Sėkmingas procedūrų poveikis priklauso ir nuo gero nuoširdaus santykio su pacientu, atidumo.

Šiandien slaugos specialistai – savarankiški, turintys savo nuomonę, galintys padėti gydyti daug ligų, gebantys lyderiauti. Mira didžiuojasi savo profesija.

 ,,Kolegėms linkiu profesionalumo, kantrybės, gerumo ir meilės žmogui, geros nuotaikos, ir kad visa tai atlygintų pacientų šypsenos ir padėkos žodžiai. Ir kad dėmesingumo užtektų ne tik darbui, aplinkai, bet ir sau.“

Asta

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Asta Maciulevičiūtė – daugiametė LSSO narė, būdavo renkama į VRM poliklinikos grupės aktyvą, visada buvo lojali organizacijos veiklos kryptims.

  Asta medikų darbu žavėjosi nuo vaikystės, lankydamasi pas savo puikią pediatrę gydytoją Gilytę, matydama baltas, kaip gulbes medicinos seseles. Todėl be ilgų svarstymų ji įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą, ir niekada to nepasigailėjo. Po 34 darbo metų Asta jaučia slaugytojos darbe radusi savąjį pašaukimą. VRM poliklinikoje darbai vijo darbus įvairiuose poliklinikos skyriuose.

   Kolektyvo šventės primindavo pralekiančius metus:

   Dabar Asta dirba apylinkės bendrosios praktikos slaugytoja ir džiaugiasi, galėdama savo pacientų labui atiduoti profesionalumą ir šilumą. 

    Asta prisimena, kaip per 25 metus pasikeitė slaugytojų darbo priemonės. Malonu nebesijausti kaip ,,akmens amžiuje“, ir pacientus namie aplankyti su geru kardiografu, vienkartiniais švirkštais.

 ,,Tačiau,- sako Asta – slaugytojų darbas vis dar lieka tas paskutinis sąstato vagonas, kuriam pritrūksta valstybės dėmesio. Lieka laukti, tikėtis ir džiaugtis pacientų nuoširdžiomis šypsenomis. Norėtųsi, kad darbinėje aplinkoje būtų galima tobulinti slaugos žinias ir įgūdžius. Norėtųsi, kad būtų galimybė pabendrauti su kitų šalių slaugytojomis.

 Kiekviena mūsų atėjome į šį darbą skirtingais keliais. Tačiau yra bendražmogiškos ir Dievo duotos savybės, kurių dėka mes esame atjaučiančios, paslaugios, atidžios. Svarbu nepasiduoti emocijoms ir profesionaliai atlikti savo misiją darbe.

Sveta

 Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

  Svetlana Ušakova apie slaugytojos profesiją svajojo nuo vaikystės. Bet jos mama, dirbusi medicinos sesele, gerai žinojo, koks sunkus ir menkai apmokamas šis darbas, todėl nelinkėjo dukrai tokio sunkaus gyvenimo. Sveta įgijo ikimokyklinių įstaigų pedagogės specialybę. Paskui augino savo vaikus, gyveno tolimoje Kinijoje, bet vaikystės svajonės nepamiršo. Būdama 32 metų įstojo į Vilniaus kolegijos slaugos fakultetą ir įgijo bendrosios praktikos slaugytojos specialybę.

 Pradėjo dirbti Šeškinės poliklinikoje su šeimos gydytoja ir buvo laiminga, jausdamasi reikalinga savo pacientams. Bet norėjo dar mokytis, todėl Utenos kolegijoje mokėsi odontologo padėjėjos specialybės.

 Nuo 2012 metų Sveta dirba VRM Medicinos centro ortopedinės odontologijos kabinete.

 Svetlana pasakoja, kad ilgėjosi darbo su šeimos gydytoja, bendravimo su pacientais, tačiau greitai pritapo odontologijos kabinete. Ji sako:

 ,,Esu labai patenkinta savo pasirinkimu, labai myliu savo specialybę,  savo nedidelį kolektyvą. Kiekvieną rytą su didžiausiu malonumu einu į darbą. Tai mano vieta gyvenime, todėl jaučiuosi laiminga. Savo kolegėms, LSSO narėms linkiu sėkmės darbe,  kad jų darbas neliktų nepastebėtas ir būtų teisingai įvertintas.“