Jovita

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

Jovita Lapinskienė ne vienerius metus buvo poliklinikos LSSO aktyvo narė. Daug su ja esame diskutavę apie slaugytojų darbą ir nagrinėję įvairias slaugymo problemas.

 Tačiau Jovitos kelias į mediciną buvo ilgas ir painus. Ji yra įgijusi keletą lengvosios ir maisto pramonės specialybių. Dirbant vaistinėje fasuotoja, bendradarbės įžvelgė joje bruožus, tinkamus medikei ir skatino ją mokytis. Jovita, pasiruošusi egzaminams, įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą ir 1994 metais ją baigė. 

Ilgametės poliklinikos darbuotojos tų 1994ųjų nuotraukoje, darytoje prie medicinos mokyklos, galėtų atpažinti ne tik Jovitą, jos sesę, bet ir buvusią bendradarbę Iną: 

 Padirbėjusi Antakalnio poliklinikos vidaus ligų kabinete, nuo 1998 metų dirbo VRM poliklinikos vienoje iš apylinkių. Jovitai šis darbas buvo arti širdies: ,,Daug metų (16)  dirbdama toje pačioje apylinkėje mačiau, kaip vaikai tampa jaunuoliais, sukuria šeimas, kaip keičiasi vyresniųjų sveikatos poreikiai. Turėjau galimybę būti arčiau paciento, mokyti, patarti. Dažnai pacientai nedrįsta klausti asmeniškų dalykų, tam reikia artumo. Tik slaugytojos įžvalga, ramiu ir dėmesingu elgesiu galima pelnyti pacientų pasitikėjimą. Tam neužtenka pašaukimo. Reikia daug pastangų ir patirties.“ 

Dabar, dirbant procedūriniame kabinete, buvę Jovitos apylinkės pacientai vis dar tebevadina ją ,,mūsų sesute“. Jovita sako, kad toks pripažinimas tarsi savo artima šeimos nare, jai yra didžiulė dovana. 

 Jovitai skaudu, kad profesinė patirtis neskubama tinkamai įvertinti, skaudu matyti išreiškiamą nepagarbą slaugytojo profesijai: ,,Norėtųsi, kad Slaugytojų Organizacija įstengtų reabilituoti visuomenės požiūrį į slaugytoją, o mūsų pastangos tobulėti neliktų nepastebėtos.

 Kai duodi, norisi, kad sugrįžtų, nors ir ne trigubai, tegul mažiau, bet sugrįžtų‘‘