Jovita

  Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

Jovita Lapinskienė ne vienerius metus buvo poliklinikos LSSO aktyvo narė. Daug su ja esame diskutavę apie slaugytojų darbą ir nagrinėję įvairias slaugymo problemas.

 Tačiau Jovitos kelias į mediciną buvo ilgas ir painus. Ji yra įgijusi keletą lengvosios ir maisto pramonės specialybių. Dirbant vaistinėje fasuotoja, bendradarbės įžvelgė joje bruožus, tinkamus medikei ir skatino ją mokytis. Jovita, pasiruošusi egzaminams, įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą ir 1994 metais ją baigė. 

Ilgametės poliklinikos darbuotojos tų 1994ųjų nuotraukoje, darytoje prie medicinos mokyklos, galėtų atpažinti ne tik Jovitą, jos sesę, bet ir buvusią bendradarbę Iną: 

 Padirbėjusi Antakalnio poliklinikos vidaus ligų kabinete, nuo 1998 metų dirbo VRM poliklinikos vienoje iš apylinkių. Jovitai šis darbas buvo arti širdies: ,,Daug metų (16)  dirbdama toje pačioje apylinkėje mačiau, kaip vaikai tampa jaunuoliais, sukuria šeimas, kaip keičiasi vyresniųjų sveikatos poreikiai. Turėjau galimybę būti arčiau paciento, mokyti, patarti. Dažnai pacientai nedrįsta klausti asmeniškų dalykų, tam reikia artumo. Tik slaugytojos įžvalga, ramiu ir dėmesingu elgesiu galima pelnyti pacientų pasitikėjimą. Tam neužtenka pašaukimo. Reikia daug pastangų ir patirties.“ 

Dabar, dirbant procedūriniame kabinete, buvę Jovitos apylinkės pacientai vis dar tebevadina ją ,,mūsų sesute“. Jovita sako, kad toks pripažinimas tarsi savo artima šeimos nare, jai yra didžiulė dovana. 

 Jovitai skaudu, kad profesinė patirtis neskubama tinkamai įvertinti, skaudu matyti išreiškiamą nepagarbą slaugytojo profesijai: ,,Norėtųsi, kad Slaugytojų Organizacija įstengtų reabilituoti visuomenės požiūrį į slaugytoją, o mūsų pastangos tobulėti neliktų nepastebėtos.

 Kai duodi, norisi, kad sugrįžtų, nors ir ne trigubai, tegul mažiau, bet sugrįžtų‘‘

 

Ilona

Iš serijos ,,Mūsų veidai“, kurioje dvidešimt penktaisiais LSSO gyvavimo metais LSSO narės dalinasi savo mintimis, prisiminimais, linkėjimais.

   Ilona Aleksandravičienė gyvenime vadovaujasi labai paprastu moto: reikia klausytis savo širdies ir daryti taip, kaip ji liepia, o ne žiūrėti kitų nuomonių. 

  Kažkada, patyrusi artimo žmogaus nepagydomą ligą, mirtį, artimųjų neviltį, Ilona pasirinko slaugytojos profesiją, norėdama padėti žmonėms pasveikti,  išklausyti ir įsiklausyti, paguosti, o kai artinasi gyvenimo pabaiga, būti su juo,  palaikyti jį net jei sąmonė prigesusi...

  Baigusi medicinos mokyklą, Ilona pati pasiprašė į intensyvios terapijos – reanimacijos skyrių. Darbas buvo labai sunkus, bet kartu – didžiulė, įdomi profesinė ir gyvenimo mokykla, kurioje patirta ir džiaugsmo ir labai skaudžių įvykių. Iki šiol ji prisimena vieną skaudžiausių patirčių, kai po avarijos nepavyko išgelbėti jaunos besilaukiančios mamytės ir jos kūdikėlio...

  Pasitaikydavo ir dviprasmiškų atsitikimų. Kai Santariškės buvo dar miesto kraštas, pacientas po operacijos prabudęs, atsijungė aparatūrą, lašelinę, išlipo per pirmo aukšto langą ir pasileido laukais ,,į darbą“. Teko jį pasivyti, ir, išsiaiškinus, kad žmogus priklausomas nuo alkoholio,  dėl apraminimo į lašelinę įdėti 20g alkoholio. :)  Buvo ir juoko ir ašarų...

  Negailint savęs tekdavo slaugyti ir gelbėti žmones, ir didžiausias atlyginimas būdavo pasveikusio paciento AČIŪ arba vėliau  sutiktų buvusių pacientų  žodžiai ,, mūsų angelas sargas“.  Juk tikrai, slaugytoja visą darbo pamainą yra šalia paciento slaugydama, bendraudama, vykdydama trumpai užbėgusio gydytojo paskyrimus, tačiau ji visada lieka ,,antrame plane“. Slaugytojos darbas nevertinamas gerai nei finansiškai nei morališkai.

   Ilona pasidalino įdomiomis, labai ekspresyviomis nuotraukomis iš darbo reanimacijos skyriuje, kuriose labai gerai įsižiūrėjus, galėtume atpažinti ne tik Iloną, bet ir dar dvi dabartines mūsų koleges.

  ,,Prisimenant darbą stacionare, matau, kaip smarkiai pakilo medicinos lygis, patobulėjo slaugytojų darbas ir priemonės.

  Mes, slaugytojos, matome daug bėdų, ligų, nelaimių, todėl reikia džiaugtis kiekviena minute, kada viskas gerai, nes žinome, kaip gali būti blogiau.“