Gerontologija Lietuvoje

  Didelė apylinkės slaugytojų veiklos dalis skiriama pagyvenusių žmonių problemoms, todėl svarbu gerai suprasti jų ypatingumus. Apie tai – Svetlanos Zeniauskienės kursinio darbo  santrauka.

                                   

 

   Šiandien Lietuvos gyventojų siekiai apmąstyti ir konstruoti savo būsimą ar esamą senatvę yra visai pagrįsti, nes vis didėja vyresnio amžiaus žmonių dalis mūsų visuomenėje.  Ilgai užsitęsusios pensijų ir sveikatos reformos, miglotas ateities įsivaizdavimas skatina nesaugumo jausmą.

  Senatvės sąvoką yra sudėtinga apibrėžti. Gana keblu nustatyti vieną universalų senatvės slenkstį, nes žmogaus raida yra pakankamai skirtingų procesų išdava.

  Senatvė traktuojama, kaip socialinis rizikos veiksnys. Didėjant žmogaus amžiui, didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos. Išskiriami šie savarankiškumo senatvėje išsaugojimo trikdžiai: liga, fizinė negalia, psichikos sutrikimai (demencijos), skurdas. Labai svarbus realistinis požiūris į senatvę, atkreipiant dėmesį, kad senatvė yra normali žmogaus raidos būsena, kad ji nebūtinai lydima ligos, bet žmogus gali keistis ir keičiasi. Senas žmogus nori ir gali būti nepriklausomas, turėti jausmus, gali mokytis. Mirtį reikia priimti, kaip normalų ir nepakeičiamą faktą.

  Skatintinos teigiamos laikysenos ir veiklos, senatvėje siekiant išlaikyti vidinę darną ir sveiką požiūrį. Ne visi žmonės vienodai reaguoja į užklupusią senatvę. Specialistams, dirbantiems su pagyvenusiais žmonėmis reikia atpažinti skirtingų tipų žmones ir atitinkamai su jais bendrauti.

  Išskiriami trys charakteringi būdai, prisitaikantys prie senatvės. Tai subrendusių žmonių sveikas ir teisingas požiūris pakeliant atsirandančius sunkumus. Kiti – išlaikiusieji stiprią savigynos sistemą nukreipdami dėmesį nuo senatvės judria veikla, socialiniais ryšiais. Treti prisitaikę pasyvumu, abejingumu, patenkindami tik savo reikmes.

  Du kiti būdai visai neprisitaikantys prie senatvės. Tai – piktieji, gyvenimo nesėkmes įžiūrintys kituose ir savęs nekenčiantieji, puolantys į neviltį.

  Sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių paslaugas pagyvenusiems žmonėms, pagrindinis tikslas yra nereikalingo priklausomumo pagyvenusiame amžiuje profilaktika, kuo anksčiau pritaikant kvalifikuotą diagnostiką, gydymą, priežiūrą, pagerinant autonomiją ir gyvenimo kokybę.

 

  Kadangi tyrimai atskleidė, jog Lietuvos gyventojai senatvėje pirmenybę teikia artimųjų paramai (t.y. neformaliajai paramai), reikėtų intensyviai kurti socialines paslaugas, palengvinančias suaugusiems vaikams atlikti savo pareigas senstantiems tėvams. Tačiau tai nereiškia formaliosios socialinės paramos nuvertinimo ir aktualumo. Mūsų šalyje vis dar nėra parengtos visapusiškos geriatrinės pagalbos strategijos. Ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos pagyvenusiems žmonėms nėra deramai organizuotos, nes jiems paslaugų reikia daugiau, negu kitiems.

   Šiuo metu ypač reikalingi visų visuomenės kartų atstovų ir asmenų, priimančių sprendimus ir lemiančių ištisos kartos gyvenimą tarpusavio įsiklausymas, informatyvūs ir glaudūs ryšiai.