Lietuvos dailės muziejaus archyvuose
išsaugota įdomi nuotrauka. Vilniaus miesto
salės pastate, kur dabar yra Filharmonija, pirmo pasaulinio karo laiku (1915.-
1917 m.) vokiečių įrengtoje karo
ligoninėje įamžinti ligoniai ir medicinos personalas.
Šiame pastate caristinės okupacijos metu, 1905 m. gruodžio mėn. buvo
susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas (2000 dalyvių), kuris pirmąkart pareikalavo Lietuvos politinės
autonomijos. Iki Nepriklausomybės akto paskelbimo buvo likę 12 metų.
Lietuvai, o dar labiau Vilniui teko
pergyventi daugybę politinių perversmų,
okupacijų. Visi tie įvykiai sekino
kraštą, lemtingai keitė žmonių gyvenimus.
Buvo visko, bet medikų pagalba buvo visada reikalinga ir svarbi.
XX
amžiaus pradžioje Lietuvoje jau veikė Gailestingųjų Seserų Sąjunga, išaugusi iš
Raudonojo Kryžiaus draugijos, kuri rūpinosi slaugytojų rengimo kursų
organizavimu. Lietuvai tapus nepriklausoma, organizacijos globėja buvo prezidento žmona S. Smetonienė.
Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo
tarptautiniuose kongresuose. Kelios gailestingosios seserys mokėsi Florence
Nightingale seserų kursuose Londone. Grįžusios gautas žinias jos perteikė Lietuvos
gailestingosioms seselėms.
Pradžioje mokymų trukmė buvo trys mėnesiai. 1920 metais gyd. Pranas Mažylis
imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus, kuriuose seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo
1924 m. – iki 2 metų. Nuo 1934 metų
Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos – Kauno ir Klaipėdos
Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. Nelengvo bandomojo laiko metu kursantės buvo
stebimos, ar jos tikrai tinka šiai profesijai, ar yra sąžiningos, pareigingos.
Jos mokėsi kartu jau dirbdamos ligoninėse, turėjo turėti ne mažesnį, kaip 6
gimnazijos klasių išsilavinimą. Per 24 metus buvo parengta 630 gailestingųjų
seselių. Jų darbas pasirodė labai reikalingas ir ramesniais, ir karinių
perversmų laikotarpiais.
Per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės
dešimtmetį padidėjo medicinos įstaigų bei medikų skaičius, sumažėjo sergamumas
užkrečiamosiomis ligomis, padidėjo natūralus gyventojų prieaugis.
1940
m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, šalyje pradėjo veikti Sovietų Sąjungos
sveikatos apsaugos sistema. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos, vaistų
sandėliai buvo nacionalizuoti, uždraustas vaistų importas iš Vakarų Europos.
Medikai neišvengė tremties ir žiaurių represijų...
1944 m.
baigėsi labai svarbus, pamatinis gailestingųjų seserų rengimo laikotarpis ir
prasidėjo medicinos seserų rengimas.
Sovietiniais metais Lietuvoje veikė šešios
medicinos mokyklos, tačiau medicinos seserys visiškai prarado savarankiškumą, tapo
priklausomos nuo gydytojų, negalėjo
mokyti ligonių.
Šimto
metų laike VRM medicinos tarnybai yra jau 77 metai.
Mūsų įstaigoje dar dirba nemažai slaugytojų,
buvusių medicinos seselių, dirbusių ir sovietiniais laikais. Mūsų socialinis ir
profesinis statusas buvo tikrai žemas. Tačiau pažangiausi ir aukštos kultūros
gydytojai mus vertino, nes buvome gerai įvaldžiusios įvairių procedūrų
technikas. O ligoniai, su kuriais bendravimas buvo nustatytas jokiu būdu
neperžengiant siaurų kompetencijų ribų, visada jautė seselių užuojautą, patikimumą.
Medicinos
seserys dalyvaudavo geriausiųjų konkursuose, rengdavo šventes.
1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado
universitetinių slaugos studijų, slaugos praktikos įteisinimo poreikis.
Medicinos seserys, akušerės, felčeriai pervadinti slaugytojais. Daug kam šis
pavadinimas vis dar siejasi su nuvertinimu, nes kažkada slaugėmis vadintos
palatų valytojos. Tačiau į slaugytojų profesijos supratimą yra įdėtas daug
didesnis turinys, reikalaujantis labai daug žinių, praplečiantis slaugytojų
kompetencijų ribas. Nelengvai slaugytojų profesija skinasi kelią į pripažinimą.
Per šventes valdžios žmonių tariami gražūs žodžiai, vis dar nekonvertuojami
geru šį darbą dirbančiųjų finansiniu įvertinimu. Mes pripratome laukti ir
laukti šviesesnės ateities, tai ir laukiame. Ir tikime. Ir toliau dirbame savo
darbą, kaip šventą misiją.
